Mirtis kasdieninė, įbridusi stovi į laiką,
į laikraščio skiautes sutilpo tik mirę vadai,
iš ilgo letargo nuo vasaros žaibo staiga nubudai
ir numirė moteris, vizijoj tavo gimdžiusi taiką

štai pranašo kapas, ten kapas karvių piemens,
ten Haimono kūnas šventą pagonį apglėbęs
jauteisi iš laiko lyg iš skęstančio laivo pabėgęs,
bet štai tau ant tako kruvinas slenkstis rudens

ir žiuri pro langą aukštai į tave tavo moteris
ir liūdną melodiją krintančių lapų girdi
į mėlyno vakaro upę, nejausdamas šalčio, brendi
prisimeni viską taip aiškiai, ką tūkstančiai metu išmokė

atsiveria tarsi auksinis narvelis krūtinė
ir pats į save staiga žiūri iš šalies
akis pasidėjęs ant plaukiančio lėto upelio debesies
ir matai kaip užgesta sekundė trumpa - paskutinė

Album

• Debesys