Kur einu, ten kvėpuot man kasdien sunkiau,
Gaubia dūmai miškus, miestas dar blogiau.
Pageltę lapai ir žolė,
Iš baimės dreba skruzdėlė.

Dideli ir maži turi pagalvot,
Kad gamta – tai namai, reikia ją tausot.
Gal atsitiks, kad ateity
Paskęsim dūmų kamuoly,
Tu tai pakeisti gali.

Stabdyk! – rėkia vilkai,
Stabdyk! – riaumoja meškos,
Brakonieriai kerta egles,
Kerta, naikina, niokoja.
Stabdyk! – rėkia vilkai,
Stabdyk! – riaumoja meškos,
Brakonieriai kerta miškus,
Stabdyk!

Vieną dieną išdžius platūs ežerai
Tad kai jūroj gyvens varlės ir uodai
Ir nei praeit, nei apvažiuot
Nei nusipraust, nei pažvejot

Bet kai žvėrys miške, jiems sunku kentėt,
Žmonės ten, žmonės čia, ir nėra kur bėgt,
Gal atsitiks, kad ateity
Gyvensim Žemėj mes vieni,
Tu tai pakeisti gali.

Stabdyk! – rėkia vilkai,
Stabdyk! – riaumoja meškos,
Brakonieriai kerta egles,
Kerta, naikina, niokoja.
Stabdyk! – rėkia vilkai,
Stabdyk! – riaumoja meškos,
Brakonieriai kerta miškus,
Stabdyk!