Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj,
Raudonos, kad pravirkt gali, -
Rasa ten laša nuo lelijų -
Lyg dalgio ašmenys - gaili.

Ir pjauna širdį tarsi dobilą
Lig gyvuonies, lig pašaknų,
O vakarais kažko taip tolima,
Kažko nėra, kažko nėra - lyg artimų.

Tokia tyla gyvybėn smelkias
Kasdienio židinio ugnim!
Tokia daina, kad užsimerkia
Dainuodami - lyg mirdami!

Lig pašaknų ten pjauna širdį,
Ten teka vandenys liūdnai,
Ir dulkės vieškelių dar šiltos -
Tarsi sodybų pelenai.

Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj,
Raudonos, kad pravirkt gali, -
Rasa ten laša nuo lelijų -
Lyg dalgio ašmenys - gaili.

Ir pjauna širdį tarsi dobilą
Lig gyvuonies, lig pašaknų,
O vakarais kažko taip tolima,
Kažko nėra, kažko nėra - lyg artimų.

Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj.