Ko nerimsti, žmogau, it paukštis?

Ko braidai vis po žolę basas?

Vakarai rudenėjant vėsūs,

O rytais tokios šaltos rasos...

Ko vis ieškai, žmogau, it paukštis?

Ko vis lauki ant ilgo kelio?

Negali be dangaus gyventi -

Negali gyvent ir be žemės!..

Bet jei ieškai - ieškok iki galo!

Tam sparnai tau, kaip paukščiui, duoti!

Ir jei klysi, tai klysk iki galo,

Kad daugiau klaidų nekartotum,

Rasi visko - ir gero ir blogo...

Rasi daug ką - kai ką prarasi...

Bet ieškok savo kelio, paukšti!

Kelio, kurs tarp dangaus ir žemės...