Sniegė ir Karina - Šokoladas

Dar pakaitink virš ugnies,
Juk neskaudės, juk tik šiek tiek prisilies,
Juodas skystis išsilies ir prasidės
Karšti žaidimai nakties.
Tavos virtuvės paslapties nesužinos nieks,
Išduot vis tiek nėr prasmės,
Nes be saldymedžio šaknies,
Be patirties desertas skonio neturės

Užsimerk ir atsigerk, tik vardo netark – žinok, neverta,
O užteks ir pasinert, nes tai buvo pirmą ir paskutinį kartą.
Mano skonio šokolado kas ragavo – neatsigavo,
Mano lūpos tau melavo, jos ne tavo, tik pajuokavo.

Cinamono lazdele, citrinų žievele ir plakta grietinėle
Tu paskaninsi mane ir galų gale aš jau ta-ta-tavyje...

Užsimerk ir atsigerk, tik vardo netark – žinok, neverta,
O užteks ir pasinert, nes tai buvo pirmą ir paskutinį kartą.
Mano skonio šokolado kas ragavo – neatsigavo,
Mano lūpos tau melavo, jos ne tavo, tik pajuokavo.
Mano skonio šokolado kas ragavo – neatsigavo,
Mano lūpos tau melavo, tiktai apgavo – jos niekada nebus tavo.

Tau nubudus po nakties,
Kaip burtažodis padės raganos lemties...
Tai kas buvo, čia išblės, niekad prisimint neleis
Šokolado skonio nuodėmės...

Mano skonio šokolado kas ragavo – neatsigavo,
Mano lūpos tau melavo, jos ne tavo, tik pajuokavo.
Mano skonio šokolado kas ragavo – neatsigavo,
Mano lūpos tau melavo, tiktai apgavo – jos niekada nebus tavo...