Kastytis:
Jau mūšis artėja aršus ir kraupus,
Jis renkas, jis šaukia mane.
Gal šlovę surasiu, o gal tik kapus
Tylos ir ramybės dugne.
Gal kardas atšips ir gyvybę palies
Mano skydą prakirtus ranka,
Gal žūsiu, tačiau nieks įveikt negalės
Tos žemės, kuri mums šventa.
Leisk dar kartą pažvelgt į akis,
Į nuostabų šypsnį veide...
Kad prieš mirčiai uždarant duris,
Galėčiau bučiuoti tave...
Viskas. Sudieu. Jau aš išeinu,
Klausyk, kaip kvatoja mirtis.
Bet juk žinai - liksiu tavo draugu,
Kai ir neplaks jau širdis.
Gal kardas atšips ir gyvybę palies
Mano skydą prakirtus ranka,
Gal žūsiu, tačiau niekas įveikt negalės
Tos žemės, kuri mums šventa.
Leisk dar kartą pažvelgt į akis,
Į nuostabų šypsnį veide...
Kad prieš mirčiai uždarant duris,
Galėčiau bučiuoti tave...
Jūratė:
Kodėl išeit turi kaip tik dabar,
Kai manyje
Mūs meilės vaisius bręsta tyliai?
Sakyk brangusis, gal gi ši žinia
Sulaikys tave?
Savim užkeikiu, keikiu, myliu.
Be tavęs dar tūkstančiai karių
Ginklus iškels,
Išjos žudyti ir numirt.
Sakyk, mielasis, ką daryt turiu,
Jei mirtis tau įgels?
Kodėl mums lemta skirtis?
Lai mano meilė tau skydu bus,
Strėles nukreips šalin...
O jei durklas pramuš šarvus -
Jis smigs manon širdin.
Libreto autorius: Rimvydas Stankevičius
Kompozitorius: Rokas Radzevičius
