Ar prisimeni tu mus kai su saule grįžom,
Su lietum išėjom į namus.
Tada mes nė vienas neskubėjom.
Ėėjom gatvėmis mes didelėm, pakeltom galvom.
Ar tu prisimeni mus mėnesienoje tylius kaip sraigės?
Tu sakei, kol mes nejudam nieks nesibaigia, ėėėjo
Tavo veidą tebematau akim užmerktom.
Kad ir kur dabar esi, aš tau dėkingas.
Kad ir ką dabar veiki, buvau laimingas.
Kad ir ką sugadinau aš atsiprašau, aš atsiprašau.
Ir mūsų dideli norai. Prasigertum jei kiekvieną aplaistyt.
Kišom po kojom, skraidėm oru, kad nesusipjaustyt. Ėėė
Per ilgai jau gyvenu, kad viską prisimint.
Mano dideliam džiaugsmui aš daugiau mylėjau nei nemylėjau.
Mano dideliam skausmui daugiau skaudinau negu kentėjau. Ėėė.
Būčiau kitas jei kas leistų pasirinkt.
Kad ir kur dabar esi, aš tau dėkingas.
Kad ir ką dabar veiki, buvau laimingas.
Kad ir ką sugadinau aš atsiprašau, aš atsiprašau, aš atsiprašau.
Aš nieko negirdžiu, arba žmonės per tyliai kalba.
Nejaučiu ką mes geriam, rūkom ar valgom. Ėėė.
Tavo veidą tebeliečiu mintimis, mintimis.
Aš nieko nematau, mano kūnas senas daros.
Man sunku kvėpuot, per pasaulį mes kaip per karą ėėėjom,
Skaldėm liūdesį ir laimę dalimis.
Kad ir kur tu išėjai, aš tau dėkingas.
Kad ir kur gyvenom mes, buvau laimingas.
Kad ir kuo aš pavirtau, aš atsiprašau, aš atsiprašau.
